Taip prasidėjo man siųsta nepažįstamos merginos žinutė. Iškart pagalvojau, kad su panašia patirtimi yra susidūrusi ne viena mano draugė ar klientė.

„Tai pasibaigė, bet aš dieną naktį graužiuosi, kad taip pasielgiau. Aš pati savęs neatpažįstu, negaliu suvokti, kodėl taip padariau, aš ne tokia, niekad gyvenime taip nedariau. Aš buvau akla, lyg veikiama narkotikų, nesuprantu, kas man pasidarė, kaip įsitraukiau į tuos santykius. Kokį skausmą sukėliau tai šeimai, pažeminau save. Negaliu nei valgyti, nei miegoti, nei dirbti. Bijau, kad kas nors sužinos, mane pasmerks. Aš niekada sau neatleisiu.”

Ta žinutė spinduliavo tokį skausmą, kad rodos, net pačiai suskaudo. Labai sunku atsakyti į tokį kreipimąsi žinute. Tam reikia ilgesnio pokalbio, net ne vieno. Bet kodėl tai rašau? Labiausiai dėl to, jog mergina sako: „Aš ieškojau informacijos internete, visur, atrodo,kad beveik niekas apie tai nerašo. Dėl to dar sunkiau.”

Mažai rašoma apie tokį reiškinį ne todėl, kad niekas taip nesielgia. Elgiasi gal net dažniau, nei mes manome, o save graužia taip pat lygiai dažnai, kaip ir po kitų visuomenės smerktinų poelgių. Tačiau nerašo ir nekalba būtent dėl tos pačios priežasties – kad poelgis labai stipriai smerkiamas visuomenės. Kad žmogus, kuris buvo/yra santykiuose su vedusiu/ištekėjusia atrodo savaime blogo linkintis, nepatikimas, jo reikia saugotis. Ir tai taikoma ypač moterims. Vyrams, rodos tai labiau atleistina. Bet moteris… turi įvairiausių bjauriausių apibūdinimų.

Vertinant iš moralinės perspektyvos poelgis nėra geras, bet vertinant iš žmogiškosios – poelgis labai žmogiškas, suprantamas ir logiškai paaiškinamas.

Įdomiausias dalykas man yra „buvau kaip ant narkotikų”, „pamečiau galvą”, „atrodo nežinau, ką dariau”, „elgiausi kaip išprotėjus”, „nesuprantu, kas atsitiko”, „pasielgiau, kaip man nebūdinga”. Visi esame girdėję posakį „meilė akla”. Tai ir šiuo atveju ji tokia. Įsimylėjus, nustoja veikti už susitelkimą, dėmesį, planavimą ir vertinimą atsakinga smegenų sritis. „Jis pametė galvą” – dažnai sakoma. Tampa sunkiau apsispręsti, vertinti ir numatyti galimas santykių rizikas. Nusilpsta už baimę atsakingas centras – migdolinis kūnas, tad sumažėja budrumas, silpniau suvokiamas pavojus.Todėl įsimylėjus praleidžiame pro ausis tokius dalykus, kaip „jis ar ji vedęs ar ištekėjusi”, „jis ar ji dvidešimt metų vyresins/-ė”. Jūs nekreipiate dėmesio į iš esmės svarbius dalykus, o sutelkiate dėmesį į tai, „koks patrauklus”, „koks šmaikštus”, „koks jausmingas”, „koks įdomus”. Tai esminiai dalykai. Galvodamas apie neištikimybės pradžią asmuo suvokia, kad įsitraukė dėl pernelyg stiprios fizinės traukos, kuris nors bandė pamiršti kitą ar bijojo likti vienas.

Tiesiog protas patirtį tuo metu apmąsto taip, kad nė akimirkos nenustoja galvoti apie tą žmogų.

Tai ir visas mokslas ir visas žmogaus „blogumas”. Jei žinotume, kaip veikia mūsų smegenys, būtų lengviau. Žinotume, kad nesame blogi, pasielgę neracionaliai, o tiesiog įsimylėję. Ir atleisti sau būtų lengviau.

Atleisti sau būtina, nes veiksmas jau įvyko ir praeities nesugrąžinsi. Niekam nebus lengviau nuo to, kad graušiesi ir negyvensi pilnaverčio gyvenimo.

Taip, tai gali būti sunku pačiai vienai ar vienam įveikti, todėl jei tik įmanoma, reikia kreiptis pagalbos, kaip ir padarė ši mergina. Susitaikyti su savo praeitimi, ją palikti, kur jai ir priklauso būti, susitaikyti su savimi ir pasimokius iš skaudžios patirties gyventi savo laimingą, pilnavertį gyvenimą. To ir linkiu.

P.s. nerimauju, kad tekste nepaliečiau išduotų, apgautų, paliktų žmonių skausmo. Nes juk istorijoje yra ir šita pusė. Bet sakau sau, kad parašysiu apie tai kitą kartą.